Gintautas KNIUKŠTA, www.siandien.info

Tautvydo Barščio žirgai (2).  „Žmogus yra niekas be savo šaknų“. Garsaus verslininko interviu laikraščio ŠIANDIEN naujienų svetainei www.siandien.info.  Su Tautvydu Barščiu kalbasi žurnalistas Gintautas Kniukšta.  

-Tautvydai, žiniasklaida ne kartą atvirai rašė  apie Jūsų gyvenimą pakeitusią ligą. Esate sakęs, kad  „Jeigu ne tai, mane iš verslo būtų išnešę su karstu“. Kaip jaučiatės šiandien?

-Šis mūsų interviu – ne Editos Mildažytės laida „Bėdų turgus“. Kam apie tai kalbėti? Vieni užjaus, kiti sakys, kad taip jam ir reikia. Geriau nekalbėkime šia tema, pagaliau tai labai asmeniška.

 Žinot, aš visko apie save esu prisiklausęs. Keturiasdešimt metų gyvenau svetimus gyvenimus. Aš  šiandien esu tėviškėje ir, patikėkite, tai pats geriausias mano sprendimas.

Į Balkasodį sugrižau  kaip tas  paukštis – kur gimei, iš  ten norisi ir iškeliauti… Čia mano šventovė.

Kaimas yra mano šaknys. Būtent kaime dar liko tas žmogiškas nuoširdumas bei žemiškas tikrumas. Dar gyvi brangūs vaikystės prisiminimai, nepamiršau mamos blynų, jų nekeisčiau į jokius brangiausių restoranų patiekalus…

Aš esu penktoji Barščių karta Balkasodyje. Kaip juokaudamas sakau,  šiandien gyvenu kaime su asilu, o sūnus blaškosi tarp  Šveicarijos ir Lietuvos. Jaunoji karta kitaip žiūri į tas šaknis.

-Buvote ir esate vienas iš charizmatiškiausių  verslininkų. „Kauno grūdai“ ir paukštynų verslai, kuriems Jūs vadovavote,  įdarbino daug Lietuvos žmonių. Per mėnesį jiems išmokėdavote apie aštuonis milijonus eurų atlyginimų. Darbą pradėjo naujoji šalies Vyriausybė, ką jai patartumėte dėl regionų gaivinimo?

-Man liūdniausia, kad iš mūsų šalies išvažiavo daugiau kaip milijonas Lietuvos gyventojų. Uždaryta daugiau kaip 50 procentų mokyklų, kaime dažnai sutiksi tik pagyvenusius žmones.

Mes padarėme nepataisomų klaidų – uždarėme Ignalinos atominę elektrinę, praradome Mažeikių naftos įmonę, o žemė, ežerai tapo kilnojamu turtu…

Pagaliau kam reikėjo įsivesti eurą, juk daugiau kaip tris kartus pakilo kainos?  Respublikos Konstitucijos  nepaisome, buvusius KGB agentus įslaptinome 70 metų.

-Tai ką šiuo metu turime neatidėliodami padaryti Lietuvoje?

-Susigrąžinti po visą pasaulį išsibarsčiusius tėvynainius. Kaip sakiau, išleidome į svietą  laimės ieškoti daugiau kaip milijoną savo žmonių… Kuo juos pakeisti? Turime vietoj vieno lietuvio įdarbinti penkis uzbekus. Uzbekas savo šalyje uždirbo šimtą eurų, čia jis gauna tūkstantį.

Kodėl tokiu keliu ėjome ir einame toliau? Todėl, kad anksčiau karalius turėjo juokdarį, o dabar juokdarys sėdi karaliaus kėdėje. Pažiūrėkime,  kokie žmonės šiandien  ateina vadovauti ministerijoms, kokia jų kompetencija?

Garsusis Nobelis yra sakęs, kad demokratija – padugnių diktatūra.  Antai juokėmės, kad  ponia  Dobrovolska  tapo teisingumo ministre, o šiandien  mokslų daktaras negali vadovauti Aplinkos ministerijai…

Pašalinome Petrą Gražulį iš Seimo, o jis  šiandien kviečiamas į JAV prezidento inauguraciją… Visi mokykloje žinojome tuos žodžius apie žydų pagaliukus, o dabar iš to darome tragediją, daugiau negu liūdna, kad  didžioji politikų dalis Seimo salėje yra tik mygtukų spaudėjai…

Žemaitaitis kažkam yra nepatogus politikas, tie patys konservatoriai  tris metus žemės ūkio ministro kėdėje laikė Navicką, o Starkevičius per tris mėnesius nuveikė daugiau negu Navickas per visą tą laikotarpį…

Kitos šalys, patikėkite, tikrai  nesnaudžia. Didžiausią ekonominę pažangą rodo Kinija, mes pagal kai kuriuos rodiklius kone dvigubai atsiliekame nuo kinų.  Dabar Europoje vis dažniau kalbama, kad užtenka keturių darbo dienų, o kinams, patikėkite,  to tik ir reikia.

Jau dabar kuriamos Kinijos įmonės Baltarusijoje, čia keliauja milijardinės investicijos. Prisiminkime nesenus laikus, kai Europoje dominavo automobilių gamyba, o dabar šioje srityje  įsitvirtina kinai.

Vis išlenda JAV politika – sukiršinti Rytus su Vakarais. O kas laimės? Taip, laimės kinai, iš kurių daug ko galėtume pasimokyti.

Antai, kai Kinijoje šeimoje gimsta antras vaikas, valstybei moka tėvai, o kai kinų šeima susilaukia atžalų jau gyvendami Europoje, pašalpas jiems moka jau pati Kinija. 

Norim to ar ne, bet pildosi Mikaldos pranašystė: pasaulį valdys geltonoji rasė.

-Ar turite receptą, kaip atgaivinti smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvoje, kaip valstybė gali jam padėti?

-Nereikia išradinėti dviračio, visoje Europoje žmonės žino ką daryti, mums tik reikia išmokti tuo dviračiu išvažiuoti.

Na, pavyzdžiui, ar valstybės veikėjai nežino, kad  smulkusis verslas negali konkuruoti su didžiausiais prekybos centrais? Kitose šalyje tokie centrai  stumiami į miestų pakraščius, nustatomas jų darbo laikas, kad galėtų išsilaikyti ir smulkieji verslininkai.

O Lietuvoje? Čia  stambus verslas daro ką nori, o politikai pritariamai linguoja galvomis. Kaip aš juokaudamas sakau, anksčiau kvailiai rašyti galėjo tik ant tvoros arba išvietės sienų – dabar jie turi socialinius tinklus. Progresas akivaizdus.

Kodėl taip pastaruoju smuko Lietuvos žemės ūkis? Kodėl lietuviai ūkininkai pusvelčiui lenkams parduoda savo karves? Kodėl taip greitai užmiršome laikus, kai lenkai išsijuosę gyrė mūsų pagamintą produkciją, o šiandien maistą tonomis tempiame iš tos pačios Lenkijos? Nežinome, ką daryti? Žinome, bet nieko nedarome. Kur kas lengviau pasiguosti, padejuoti…  

Esate Lietuvos žirginio sporto federacijos valdybos narys. Kokie buvo šie metai Lietuvos raiteliams?

Neturime kuo pasigirti. Sporte kaip ir politikoje – daug užkulisinių žaidimų, intrigų, kur vietą po saulę iškovoja tikrai ne patys geriausi.

Raitelė Justina Vanagaitė Paryžiaus olimpiadoje užėmė tik trisdešimt aštuntą vietą, visi šneka, kad buvo neteisingai pasielgta su Sandra Sysojeva, Lietuvos dailiojo jojimo raitele, kuri iki 2024 m.  tarptautinėse varžybose dalyvavo po Lietuvos vėliava. Kažkodėl jos buvo atsisakyta, ji  pakeitė pilietybę į Lenkijos ir tapo šios šalies olimpinės rinktinės nare.

2024 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Sandra Sysojeva pateko į Paryžiaus olimpinių žaidynių dailiojo jojimo „Grand Prix“ rungties finalą,  Lenkijai atstovaujanti lietuvė gerino asmeninį ir Lenkijos olimpinį rekordą, o savo debiutinėse olimpinėse žaidynėse Sysojeva užėmė 15-ą vietą.

Justina Vanagaitė, kaip minėjau, olimpinėse žaidynėse Lietuvai iškovojo tik trisdešimt aštuntą  vietą. Na, rezultatai kalba patys už save, bet ji turėjo užnugarį žiniasklaidoje, kuris ir lėmė, kad buvo atsisakyta Sandros Sysojevos atstovimo mūsų šaliai.

-Kaip vertinate kitus  mūsų šalies  sporto reikalus? Tarkim, Lietuvos krepšinio rinktinę. Šiek tiek buvome suklupę?

-Nereikia griežtai vertinti krepšinio rinktinės žaidimo. Kartų kaita, pažįstu asmeniškai daug garsių krepšininkų, anksčiau buvo didėlė garbė būti pakviestam į Lietuvos rinktinę, o dabar džiaugiamės, kad dar ne pačius prasčiausius surenkame.

Ir nieko tokio, kad į rinktinės stovyklas jie su žmonomis suvažiuoja… Suprantu, kad yra sutartys su klubinėmis komandomis, bet juk yra ir kita medalio pusė.

-Lietuvoje krepšinio dievu galime vadinti  Šarūną Jasikevičių, žiniasklaida mato jo kiekvieną žingsnį,  tačiau ir jis neranda kelio į rinktinę…

-Vėlgi sutartis su klubu, jis  turi pasirinkti – ar su rinktine dirbti, ar klubą treniruoti. Juk į paskutines rinktinės varžybas neatvažiavo nei Domantas Sabonis, nei Jonas Valančiūnas.

Ir nieko neatsitiko, apsiėjome be jų, rinktinė laimėjo abejas paskutines rungtynes.

-Lietuvoje pastaruoju metu daug kalbama dėl  krepšinio sirgalių skanduotės apie Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Kaip Jūs tai vertinate?

-Gėda. Matijošaitis tapo atpirkimo ožiu. Čia politiniai reikalai. Pažiūrėkim, kiek kitokiu kampu: “Viči“ įmonės Rusijoje  gamino maistą, ne ginklus, o kiek tokių maisto kompanijų iš viso pasaulio dirba  šioje šalyje? Nemaišykime Rusijos su Tarybų Sąjunga.

Kitas dalykas, kad Kauno  meras aktyviai remia sportą, per dvi savo kadencijas nuveikė miestui daugiau, negu visi merai kartu sudėjus nuo nepriklausomybės pradžios. Nenoriu  būti pranašu, bet kažkodėl tikiu, kad naujasis JAV prezidentas sutaikys šias slavų tautas.

-Tinklalaidės „Once upon a time in America garsi vedėja Collette Dunhill, beje, dzūkė, sakė, kad  ji žavėjosi Jūsų sukurtu žirgynu, išskirtine jo architektūra, išpuoselėta poilsio erdve. O kaip valstybė rūpinasi žirginiu sportu?

-Žirginiam sportui reikia didelių investicijų, kas iš to, kad  Lietuvos valstybės herbas – vienas iš oficialių šalies valstybinių simbolių, o šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu – Vytis – yra vienas seniausių herbų  Europoje.

Sakau atvirai –  mūsų valstybei žirginis sportas nerūpi. Kita vertus, ar gali būti įdomus Lietuvos sportas ar kultūra Švedijos bankams? Imkim Belgiją ar Nyderlandus, ten itin rūpinamasi žirgų nacionaliniu sportu, jį remia  bankai, įmonės. O pas mus – kaip?

Lietuvoje bankai – užsieniečių, strateginės įmonės – taip pat jų… Ar jiems rūpi lietuvio žirgai? Patikėkite – ne…

O ką gali mūsų valstybė? Na, skiria 50 tūkstančių eurų per metus…Tokių pinigų vos pakanka vieną raitelį rimtoms tarptautinėms varžyboms paruošti…

Antai Vokietijoje yra trys milijonų raitelių, remti žirginį sportą yra didelis įmonės įvertinimas ir prestižas –  kai kurie rėmėjai eilėje laukia ir penkis metus, kad tik galėtų paremti… O Lietuvoje?  Kai paprašau paramos žirgų sportui, dažniausiai išgirstu: „Baršty, tu gi turtingas,  mus gali paremti, o ne mes tave…

Sunku patikėti, kad žirgų sportui tokios abejingos valstybės institucijos.  Visos tos federacijos, kurios ateina pas mus, ir teigia, kad nori būti rėmėjomis, pirmiausia siekia savų interesų, o ne kaip sportui padėti.

Mano žirgyną aplanko įvairios ekskursijos, į sodybą užsuka nemažai vaikų. Kad jūs matytumėte,  kaip žiba jų akys, pamačiusios žirgą.  Austrijoje, pavyzdžiui,  edukacines programas su žirgais finansuoja ligonių kasos, o pas mus sunku įsivaizduoti tokį procesą…       

Mes pinigų tik  karui turime, o taikai – ne. Esame katalikai, Romos popiežius daug kartų prašė nebekariauti, tačiau mes, lietuviai, vis tiek esame tarp tų tautų, kurios skatina žmones kariauti, o nepadeda susitarti Ukrainai ir Rusijai.

-Jūsų rankomis išpuoselėtas žirgynas „Royal horse resort“ lyg magnetas traukia žmones net tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Ar yra daugiau tokių žirgynų Lietuvoje kaip Jūsų, kuris  teiktų aukščiausio lygio paslaugas, reikalingas raiteliams bei žirgams.

-Nėra. Mūsų žirgynui didelę pridėtinę vertę sukuria miškas, Nemuno upė. Užsieniečiai tiesiog aikčioja nuo Dzūkijos gamtos grožio. „Royal horse resort“ patenka į Europos geriausiųjų žirgynų dešimtuką. Kai jis buvo statomas, galvota, kad jis būtų tiltas tarp Rytų ir Vakarų.

Pasaulis su žirginiu sportu yra labai toli nuvažiavęs, yra varžybų, kur prizų fondas siekia ir trylika milijonų dolerių, o į jas suvažiuoja sporto, kino žvaigždės. Esu ir aš buvęs tuose renginiuose, galiu pasigirti, kad net  pusryčiavau kartu su Portugalijos futbolo legenda Cristiano Ronaldo…

-Kai kurie politikai sako,  kad Barštys su savo žirgynu daugiau nuveikia negu visa Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Kodėl valstybė neišnaudoja to, ką Jūs turite sukūręs, o kartais elgiasi ir atvirkščiai?

-Deja, taip, antai valstybinei žiniasklaidai paskelbus, kad Žemės ūkio ministerija ir ministras Kazys Starkevičius globos verslininko Tautvydo Barščio jojimo centro organizuojamas žirgų konkūrų varžybas, kilo nemažas triukšmas…

Taip, K. Starkevičius ketino rengiamų žirgų konkūrų varžybų laimėtojui įteikti savo vardo taurę, o renginio generaliniu rėmėju žadėjo būti pati ministerija. 

Ministras panašius apdovanojimus teikdavo ir kai pirmą kartą vadovavo ministerijai. Globoti renginį Balkasodyje  buvo paties K. Starkevičiaus iniciatyva. Galiu atvirai pasakyti, kad Kazys yra puikus žmogus, jis buvo ir geras ministras.

Pas mane vyksta įvairūs renginiai, galėčiau išvardinti daug jų, pavyzdžiui, – Kauno „Žalgirio“ klubo, AB „Lytagros“,  Žemės ūkio bendrovių asociacijos, Lietuvos futbolo, Lietuvos krepšinio federacijos…

Varžybų, renginių nereikėtų sieti su politika. Čia jokios politikos nėra.

­Savaitgaliais žirgyne dažnai sutinkate svečius? Važiuoja pas Jus visa Lietuva? Prieš mūsų pokalbį žirgyne sutikau jūsų  žemiečius, dzūkus. Jų šypsenos veiduose išdavė, kad jiems čia tikrai patiko, buvo šiltai sutikti, pavaišinti arbata, o dovanos dar ilgam primins kelionę po penktos kartos puoselėjamą sodybą.

– Aš neskirstau žmonių į turtingas ar vargšus. Bendrauja su visais. Man patinka pasikalbėti ir su oponentais, išgirsti jų nuomonę apie vieną ar kitą problemą.

Gerai  sutardavau su  tėvais, mano santykiai su jais  visuomet buvo nuoširdūs ir  šilti. Esu ne kartą sakęs, kad verslumą ir ūkiškumą paveldėjau iš savo mamos, ji buvo itin rūpestinga ir atsakinga moteris. Mano mama nieko negailėdavo, visada padėdavo vargingiau gyvenantiems kaimynams. Jos pamokas išmokau visam gyvenimui;

 -Artėja šventos Kalėdos. Ko palinkėtume Lietuvos žmonėms?

-Šiltų ir dosnių švenčių visiems. Kad visus suptų geri žmonės, kad visi tėvai prie šventinio stalo sulauktų savo vaikų – jų apsilankymas jiems yra didžiausia šventė. Tai kalbu iš savo patirties, nes  tėvų šilumą jaučiu iki šiol.