www.verslaspolitika.lt, www.lrytas nuotrauka

Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) neeilinis suvažiavimas. Suvažiavimas prasidėjo nuo partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kalbos.

„Mieli bendražygiai, pirmiausia – atleiskite, kad tokia svarbia mūsu bendruomenei dieną nesu drauge. Kreipiuosi į jus iš Europos ir pasaulio pasipriešinimo ir laisvės sostinės – Kyjivo. Nuo karo pradžios lankausi čia jau devintą kartą, bet kas sykį atrodo, kad reikėjo dar dažniau važiuoti, padaryti dar daugiau. Kad žodžiai – jūsų laisvė, tai mūsų laisvė – neskambėtų tik kaip politinis lozungas.

Tikiu, kad tokių minčių kyla kiekvienam iš mūsų., – tokiais žodžiais savo kreipimąsi į bendražygius pradėjo TS-LKD lyderis. Jis pasakojo dažnai sutinkantis besistebinčių, kaip toks asmuo, kaip Vladimiras Putinas, galėjo atsirasti Europoje.

„Diktatoriai negimsta vakuume. Jie iškyla tinkamoje terpėje, kuri juos toleruoja, neužkerta jiems kelio, nesustabdo tada, kai jų galia dar nebūna absoliuti, paprastai – didelių ekonominių, socialinių pokyčių metu, kai institucijos – tokios kaip tarptautinės organizacijos, teisingumo ir galios organizacijos demonstruoja silpnumą, kai tyli ir susitaiko politinis, verslo, teisėsaugos ir kultūros elitas. Diktatoriai pradeda kilti kur kas anksčiau, dar gerokai iki įvykių, kurie vėliau tampa istorijos vadovėlių dalimi.

Mintis, kad diktatoriai dažniau iškyla visa apimančių transformacijų metu yra teisinga. Tokių transformacijų, kurias patiriame šiandien mes – pasaulis nėra seniai regėjęs. Ir tai nėra vien tik technologinė transformacija, kuri naujomis spalvomis skleidžiasi praktiškai kiekvieną dieną. Tai ir ekonominė bei socialinė transformacija, kurias skubina technologinė kaita.

Naujoje ekonominėje realybėje vis didesnei visuomenės daliai reikia nuolat keistis, nuolat skubėti, kad nepradėtum atsilikti. Tas pats galioja ir valstybėms, kurios, jei nesuskumba prisitaikyti prie besikeičiančios realybės, palieka dalis gyventojų be lūkesčius atitinkančios ateities jiems ar vaikams perspektyvos.

Visa tai visuomenėse kelia didelį nerimą. Sparti kaita reikalauja vis greitesnių sprendimų, ir, galų gale, greičiausius, paprasčiausius, bet, kaip ir įprasta, klaidingus sprendimus pateikia tie, kuriems demokratija nėra pamatinė vertybė. Institucijų silpnumas atsiranda tuomet, kai pačios institucijos praranda tikėjimą savo reikalingumu“, – tęsė G.Landsbergis.

Konservatorių pirmininkas prisiminė, kai 2018 metais buvo garsiai svarstoma, ar NATO nėra organizacija mirusiomis smegenimis. „NATO valstybės, nepaisant augančio Rusijos pavojaus, mažino karių skaičių, didžiausius tankų kiekius buvo galima rasti tankų kapinynuose, o ne poligonuose.

NATO, kaip gynybinė institucija, silpo. O po Antrojo pasaulinio karo įkurtos tarptautinės organizacijos ypatingai agresijų atveju pasirodė esančios bedantės ir nė iš tolo nebepriminė tokių, kokias jas įsivaizdavo, kai steigė. V.Putino kelias į valdžią truko dešimtmečius: karas prieš Čečėniją, pačių suorganizuoti Maskvos daugiabučių sprogdinimai, Politkovskajos ir kitų oponentų bei kritikų žudymai ne tik pačioje Rusijoje, bet ir Vakaruose.

Visa tai lydėjo nauji susitarimai tarp Rusijos ir Vakarų, vizitai, G8 formatas, įvairūs „resetai“ ir „restartai“. Sakartvelo užpuolimas ir Vakarų atsitraukimas nuo duoto pažado priimti Ukrainą ir Sakartvelą į NATO. Galų gale, Ukrainos užpuolimas 2014 metais, nauji opozicijos žudymai, MH17 lėktuvo numušimas. Sunku pasakyti, kaip reikėjo nepastebėti totalinės Rusijos politinės ir socialinės kaitos. Todėl į klausimą – iš kur atsirado V.Putinas – dažniausiai atsakau – mes pasirinkome jo atsiradimo nematyti.

Gal tai buvo taktika, gal apsisprendimas, tačiau tikrai matėme, kad viskas Rusijoje važiuoja žemyn, turėjome visas galimybes užkardyti tuomet, kai tai prasidėjo, bet nusprendėme, kad neverta. Gal dėl merkantilistinių priežasčių – prekiausime, gal dėl vertybinių – galų gale susitarsime, nes visi tokie patys. Tačiau tai buvo sąmoningas pasirinkimas“, – tvirtino jis.

Anot konservatorių lyderio, kitas ryškiausias XX amžiaus istorijoje įvykęs virsmas iš demokratijos į diktatūrą – tai Veimaro Vokietijos virsmas į naciu valdoma valstybę. „1932-aisiais, besitęsiant itin sudėtingai ekonominei situacijai, surengti Vokietijos prezidento rinkimai, kuriuos laimi tradicinės partijos keltas kandidatas Hindenburgas. Jo pagrindinis oponentas – kylanti politikos žvaigždė – Adolfas Hitleris.

Šio antisemitinė, agresyvi nacionalistinė platforma sulaukia 30 procentų rinkėjų palaikymo. Netrukus, po prezidento rinkimų, naciai laimi parlamento rinkimus. Kam pavesti sudaryti Vyriausybę? Prezidentas Hindenburgas iš pradžiu trumpai priešinasi skirti Hitlerį vyriausybės vadovu, tačiau galų gale palūžta savo patarėjų įkalbinėjimams ir naciai suformuoja demokratiškai išrinktą ir demokratinio prezidento palaimintą Vyriausybę. Kita akimirka – Reichstago gaisras bei įstatymai, kurie suteikia išskirtines teises Hitleriui valdyti valstybę be parlamento. Ir visa tai su Hindenburgo parašu.

Demokratija pati save pasilaidojo ir be pasipriešinimo sulaukė kontrolinio šūvio į galvą. Tokie pavyzdžiai istorijoje vadinami „Sleepwalking“ – vaikščiojimas per miegus arba lunatizmu. Vakarai tarsi užkeikti lunatikai, atsibudę ant stogo atbrailos, užduoda sau klausimą: kaip mes čia atsidūrėme?

Šitoje lunatizmo eroje išaušo Chamo era. Chamas – Nojaus sūnus, išniekinęs savo tėvą ir savo vardu pakrikštyjęs visus būsimus pasaulio niekšus, negerbiančius aplinkos, tradicijų ir taisyklių. V.Putinas – Chamas – nesilaikantis tarptautinių taisyklių, išniekinantis taikos ir taisyklių pasaulį. O sparnus jam suteikia nebaudžiamumas. Nebus Hagos. Ką ten Hagos, Ukraina turi kovoti už teisę smogti atgal.

Vakarų reakcija į karą Ukrainoje patvirtina – Chamu būti apsimoka. Apie ką mes dažniausiai kalbame tarptautiniuose formatuose? Nesustabdytas V.Putinas eis toliau ir perės naujus Chamus kitose pasaulio vietose. Ir ar to mes jau nematome? Kalbame apie politkrizinį pasaulį – daugybę krizių tuo pačiu metu. Kas už jų slypi?

Tokie patys mažyčiai putinai-chamai. Nesustabdę, rizikuojame išauginti ir dar didesnius, didesnius už V.Putiną, kurių vizija – perkurti pasaulį pagal savo paveikslą. Ir čia privalau aš užduoti klausimą – ar kovodami prieš putinizmą ir chamizmą nevirtome lunatikais Lietuvoje?“ – klausė G.Landsbergis. TS-LKD pirmininkas teigė kelias paskutines savaites mėginęs kelti Lietuvoje augančio radikalizmo problematika.

„Ar žinote, kokios reakcijos dažniausiai susilaukiau? Prašymo nekalbėti. Nedidelė nerimo bangelė visuomenėje kilo tik po Europos Parlamento rinkimų – štai antisemitinės, antiukrainietiškos ir prorusiškos politinės jėgos kyla į politikos paviršių. O koks mūsų atsakas? Tyla? Kodėl tyli svarbiausios Lietuvos institucijos?

Prezidento antisemitiniai patarėjai slapčia tikisi panašių į save išrinkimo. Jiems tai tarsi atpirktų prieš dešimtmetį padarytas nuodėmes. Štai matote – žmonės renka Žemaitaitį, į ministrus jį skiria premjeras, tai, matyt, antisemitizmas nebėra taip blogai. Štai toks ponas Tomkus kadais, galimai norėdamas paslėpti savo bendradarbiavimą su sovietų žvalgyba, savo ir popiergalyje, kurį vadino laikraščiu, išspausdino šimtus pavardžių, greičiausiai – niekuo dėtų žmonių, ir tarp jų įrašė savo pavardę – neva visi šie asmenys buvo KGB bendradarbiai.

Būryje lengviau pasislėpti. Gal buvo, o gal ir ne. Kas ten jau supaisys. Sunku nematyti paralelės tarp prezidento patarėjo, parašiusio seriją šlykščiausių tekstų „Tomkaus spaudoje“, į Seimo vartus besibeldžiančio Konstituciją bei priesaiką sulaužiusio Žemaitaičio.

Bet gal čia toks ir planas – žemaitaičių būryje kas ten atsirinks, kieno antisemitizmas blogesnis. Ir ponas Nausėda, kaip anų laikų Hindenburgas, tampa įtikintas, kad gal tas Žemaitaitis nėra taip blogai. O kas čia tokio, jeigu bus Vyriausybėje. Svarbiausia, apie tai garsiai nekalbėti“, – kritikavo G.Landsbergis. Jis pasidžiaugė, kad pagaliau, paraginti tarptautinių partnerių, „bunda bičiuliai socialdemokratai“, bet balsų, anot politiko, turi būti daugiau.

„Turi kalbėti visos politinės jėgos. Europoje jau turime ne vieną valstybę, kurioje gyventojai atsibudo ir suvokė, kad ne tik politinė, bet visuomeninė realybė jau kitokia, valstybės mažiau demokratinės. Žiniasklaidos laisvei erdvės mažiau, rinkimų sistemos keičiamos, Konstitucija perrašoma, geopolitinė kryptis ima keistis, o viską atsukti atgal yra labai labai sunku. Ir vėl girdisi šūksnis – kaip čia taip atsitiko? Kodėl mes to nematėme? Matėme, tik pasirinkome tylėti. Tai lygiai tos pačios lunatizmo ir chamizmo išraiškos, kur pirmasis antrajam leidžia augti.

Demokratinės partijos – taip pat vienas iš institutų, leidžiančių arba stabdančių diktatūrų augimą. Visada tikėjau, kad tik demokratiškesnė, atsivėrusi ir atskaitinga visuomenei partija yra tikras demokratijos šalyje ramstis. Negalime tapti užsistovėjusiu vandeniu, gindami tai, kas mums svarbiausia – gindami valstybę. Turime prisitaikyti savo forma prie modernios ir Vakarietiškos šalies reikalavimų“, – ragino jis.

Galiausiai konservatorių partijos pirmininkas prabilo apie artėjančius Seimo rinkimus. „Atsivėrėme rinkimais – sąrašus reitinguojame, prezidento kandidatus atsirenkame, o ir kitą partijos pirmininką rinksime atviruose rinkimuose. Nuolat, ne tik prieš rinkimus, diskutuojame su visų sričių ekspertais, giname savo tiesas, bet kartu siekiame išgirsti tai, kas svarbu ir politiniams oponentams ar partneriams.

Stipri partija – ne uždavinys savaime, o priemonė, kad neįsigalėtų chamizmas, kad neprarastume valstybės, kurią jau ketvirtą dešimtį kuriame. Žinau, kad šiandien tvirtinsime programą, ir žinau, kad Tėvynės Sąjungos programa bus geriausia, pasiūlyta šiuose rinkimuose. Tačiau siūlau kartu patvirtinti ir dar keletą politinių įsipareigojimų, kurie yra svarbūs, apsaugant Lietuvą nuo radikalizmo šmėklos“, – kalbėjo G.Landsbergis.

Jis pateikė štai tokius siūlymus:

• Įsipareigokime, kad Tėvynės sąjunga visados – pozicijoje ar opozicijoje – be jokių išlygų ir politinio išskaičiavimo rems konsensusą svarbiausiais valstybei klausimais – Vakarietiška kryptis, stipri NATO ir ES, augantis dėmesys gynybai, pagalba Ukrainai ir Lietuvos ekonomikos bei finansų stabilumas.

Tai yra ne mūsų, tai Lietuvos programa. Ir TS-LKD gali sutarti su kiekviena partija, kuriai šios vertybės yra svarbios.

• Įsipareigokime jau šiandien, kad antruosiuose turuose remsime tradicinių, valstybiškai mąstančių politinių jėgų kandidatus, kai jie antruose turuose kovos prieš radikalių partijų kandidatus. Ir taip, tai galioja ir socialdemokratams. Mes tai turime vėlgi daryti be išlygų ir politinio turgaus.

Mes įsipareigojame sukurti ir išlaikyti šį sanitarinį demokratijos apsaugos kordoną.

• Įsipareigokime, kad formuodami koaliciją arba dalyvaudami jos formavime, niekada nesudarysime koalicijos su radikaliomis politinėmis jėgomis.

Atsakingos vakarietiškos partijos Prancūzijoje ar Vokietijoje visada tiek būdamos pozicijoje, tiek opozicijoje daro viską, kad jos būtų sudaromos be radikalių chamiškų politinių jėgų. „Kovodami prieš chamus už savo valstybės sienų, neleiskime įsigalėti chamams Lietuvoje. Ginkime ir auginkime modernią, vakarietišką Lietuvą. Slava Ukraini“, – nuotolinį pasisakymą užbaigė G.Landsbergis.

G. Nausėdos atsakymas: „Dar vienas nevaldomo liežuvio pavyzdys”

„Dar vienas nevaldomo liežuvio pavyzdys. Matyt, pastaruoju metu užsienio reikalų ministrą prispaudė tiek visokių rūpesčių, kad jis, matyt, nusprendė smogti atgal. Tačiau lygiai tokiu pačiu pagrindu aš galėčiau jį patį pavadinti visokiais epitetais, nepateikdamas nei jokių įrodymų, nei jokių argumentų“, – pirmadienį Prezidentūroje žurnalistams sakė G. Nausėda.

„Gaila, kad dar pakankamai jaunas žmogus eina tokiu nevisai tinkamu keliu. Bet čia jo problemos“, – pridūrė jis. G. Landsbergis savo kalboje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime konkrečių prezidento patarėjų pavardžių neįvardijo, tačiau leido suprasti, jog omenyje turi vyriausiąjį patarėją Frederiką Jansoną.

Klausiamas, ar, jo žiniomis, F. Jansonas ketina kreiptis į teismą dėl šmeižto, G. Nausėda teigė manantis, kad tokią galimybę verta apsvarstyti. „Manau, kad tikrai verta apie tai pamąstyti. Bet manau, kad taip ir kalbama, kad paskui būtų galima išsisukti. Jeigu žmogus turėtų pakankamai drąsos ir, sakyčiau, vyriškumo, tai jis tiesiai ir įvardytų, o ne šiaip kažką šnekėtų“, – pastebėdamas, kad G. Landsbergis neįvardijo konkrečių pavardžių, sakė prezidentas.